Anglija Atlantos stadione pirmavo po Anthony Gordono įvarčio 55-ąją minutę ir ilgai atrodė arti istorinio lūžio. Skirtumas tarp svajonės ir nusivylimo šįkart buvo labai mažas: iki reguliaraus laiko pabaigos likus maždaug penkioms minutėms, komanda vis dar buvo kelyje į pirmąjį pasaulio čempionato finalą nuo 1966 metų.
Lūžis prasidėjo nuo Thomo Tuchelio sprendimo pereiti prie gynybinės laikysenos. Jis pakeitė įvarčio autorių Gordoną gynėju Ezri Konsa, vėliau į aikštę metė Nico O’Reilly ir Daną Burną. Šie keitimai, kaip matyti iš rungtynių eigos, neatnešė kontrolės. Priešingai, jie atvėrė kelią Argentinos spaudimui.
Argentina perėmė iniciatyvą ir pirmiausia išlygino rezultatą Enzo Fernandezo smūgiu 85-ąją minutę. Vėliau, jau per pridėtą laiką, Lautaro Martinezas galva pelnė pergalingą įvartį. Anglija po to nebeatsitiesė.
Vienas ryškiausių šio pralaimėjimo akcentų – statistika, kurią išskyrė pats šaltinis: nuo pirmojo įvarčio iki pergalingo Argentinos smūgio Anglija turėjo tik 12 procentų kamuolio kontrolės. Tai parodė, kaip stipriai komanda atsitraukė paskutiniame atkarpos etape.
Šis pralaimėjimas BBC analizėje vertinamas kaip ypač skaudus dėl progos dydžio. Anglija buvo labai arti finalo, bet lemiamomis minutėmis žlugo. Todėl dar vienas didelis turnyro vakaras baigėsi ne pergale, o nauju apgailestavimu dėl neišnaudotos galimybės.